Paskutinį birželio penktadienį 15.00 val. prie „Studlendo“ galima buvo išvysti „Baltijos žaibo“ dviračių entuziastų pajėgas, kurių neišgąsdino apsiniaukęs dangus bei lietaus prognozės Joninių savaitgaliui. Susipirkę maisto produktus, pasiskirstę mantą, užsidėję neperšlampamą aprangą kolektyvas pajudėjo link senosios perkėlos, pasiruošę nesvetingam orui.
Persikėlus į Neringą ir pradėjus ilgą kelionę jau po 20 minučių dviratininkus nustebino pati gamta. Oras buvo įrodymas, kad ir N. Šulija orų prognozės metu kalba apie tikimybes, o ne apie faktinius orus, nes gamta spjovė ant prognozių ir visos kelionės metu ne tik nei vienas lietaus lašas nenukrito ant keliauninkų galvų, bet net saulutė pradėjo gan maloniai pro plaukiančius debesis šildyti ir teko visiems išlysti iš neperšlampamų drabužių ir nusimauti megztinius. Pro debesis pasirodant vis dažniau saulei, Neringos dviračių takas pagyvėjo, atsirado grupelės vokiečių, pavieniai dviračio sporto mėgėjai, bei grupelės eilinių lietuvaičių prijaučiančių aktyviam laisvalaikio leidimui.
Kelionės į Nidą metu BŽ nariai stabtelėjo Naglių rezervate, pravažiavo Pervalką, pasigrožėjo Preila. Atvykus į Nidą, keliautojus iškart pasitiko miesto šurmulys, miestas buvo praktiškai sausakimšas nuo rusų, lenkų ir vokiečių turistų, bei pailsėti į kurortą atvažiavusių lietuvių. „Baltijos žaibo“ nariai supratę, jog tokiame šurmulyje nelabai ką pavyks apžiūrėti, nusprendė važiuoti atokiau nuo miesto prie jūros pasitikti saulėlydžio. Tačiau ši nekalta idėja virto kelėtos nuotykių virtine.
Numynę apie 5 km nuo miesto ribų, dviratininkai pasuko miško takeliu prie jūros. Važiuojant takeliu pajuokavę, jog „neblogai būtų saulėlydį pažiūrėti nuo aukštesnės kalvos“, pravažiavę mišką prieš akis vieną iš jų ir išvydo. Kalva buvo išsidėsčiusi išilgai jūros atžvilgiu, todėl jos apeiti buvo neįmanoma, reikėjo kopti. Dviratininkai pagalvoję: „kas čia tėra, paskutinė šiek tiek sunkesnė kliūtis iki jūros“. Kas atrodė nesudėtingai įkopiama pėsčiomis su kuprine, ne taip paprasta tapo stumiant kartu su savimi dviračius, kurių galuose sudėta visa manta. Galiausiai paprakaitavus ir įkopus į viršų, paaiškėjo, jog žiūrint nuo papėdės tesimatė pusė kalno ir visą energiją „didieji kopėjai“ išvaistė tik pusei kliūties kelio, bei tas, kaip atrodė, nestatus klanas buvo optinis gamtos pokštas. Pasiekus tikrąją kalvos viršūnę, pasimatė visas horizontas, nes kalva buvo žymiai aukštesnė negu visų medžių viršūnės. Atsivėrė gražus visos Neringos vaizdas. Pasigrožėjus vaizdu ir gerai apsižvalgius Žaibininkai malonei nustebo, kas atrodo pradžioje tiesiog aukšta kopa prieš jūrą, pasirodo vis dėl to buvo kalva esanti viduryje Neringos ir iki jūros dar liko keletas kilometrų kelio miško taku, kuris buvo iš tikro vėžios gaisrininkų mašinoms. Supratę, jog laiku nepavyks pasiekti jūros iki saulėlydžio, entuziastai liko stebėti jį nuo kalvos viršūnės. Įsikūrę viršūnėje, pradėjus vakarieniauti ir baigiant saulei leistis, vienas iš kolektyvo narių pajuokavo, kad gali šernai užklysti irgi „prisikalbėjo“. Po kelėtos minučių pasirodė ir migruojantys šernai ir kas buvo prieš keletą minučių eilinis juokelis, autoriui nebeatrodė linksmai jam išsipildžius. Šernams pakoregavus keliautojų vakaro planą, teko pakeisti galutinę vakaro dislokacijos vietą ir smagiu greičiu (kas nebuvo taip smagu kopiant) dviračiais nusileisti nuo kalno jūros pusėn. Tam, kad šernų genties per daug nesiutinti, keliautojai šernams paliko šiek tiek maisto kalvos viršūnėje.
Temstant Žaibininkai apsistojo kopose prie jūros, per paskutinę trumpiausią metų naktį pasidžiaugė žvaigždėtu dangumi, bei naktį pakilusiu gūsingu (apie 18 m/s) vėju (kuriom nebūtų gal tekią džiaugtis, jei ne prikalbėtas šernų pasirodymas). Ryte vėjo pražvalinti dviratininkai patraukė Preilos pusėn papusryčiauti. Papusryčiavę ant kalnelio esančio ties išvažiavimo iš Preilos, dviratininkai leidosi žemyn į kelionę atgal namo. Ir nesvarbu, kad besileidžiant nuo Preilos kalno dviratininkai suprato, jog ne pas visus gerai veikia stabdžiai (kas nemaišė leidžiantis nuo kalvos dėl šernų prieš tai buvusį vakarą), nesvarbu, kad visos kelionės metu dėl kalbėjimo su kolegomis ar kvėpavimo per burną teko praryti ne vieną Neringos vabzdžių atstovą, nesvarbu, jog kelionės metu pavargo kojos, sėdmenys ir t.t. Svarbu, jog tikrai buvo smagiai praleistas laikas, pasigrožėta kartais užmirštama gražia Neringos gamta, smagu buvo atitrūkti nuo visų miesto ir namų rūpesčių. Gera buvo pakeliui važiuojant sutikti gausius būrius besisveikinančių užsienio turistų, padėti tautiečiams sutvarkyti kelionės metu sugedusius dviračius. Dviratininkai kelionės metu įsitikino, kad net profesionalios orų stebėjimo tarnybos negali tikslesnės orų prognozės pateikti ne mažiau nei 3 valandos prieš, tad tikrai ne visada yra verta 100 procentu tikėti net bendrosiomis dienų prognozėmis. Taip pat kelionės metu reikia atsargiai juokauti, nes kartais juokeliai išsipildo J . Gaila tik nepavyko sėkmingos derybos su šernų genties atstovais, tad jie turbūt negalės prisididėti prie „Baltijos žaibo“ vystomos veiklos, bet mes tikimės, jog paliktos jiems vaišės padės užmegzti draugiškus ir perspektyvius kontaktus ateityje J .
P. S. šią vasarą mes dar rengsime žygius dviračiais, tad skatinu negalėjusius tuo metu prisijungti, sudalyvauti ateityje. Tad norintys sudalyvauti, kreipkitės!
