Šiemet, jau tradiciniu tapusiame ir naktį iš sausio 14-osios į 15-ąją organizuojamame žygyje „Klaipėdos sukilėlių keliais“ savo jėgas panūdo išbandyti daugiau nei 1000 dalyvių. Šių metų žygio išskirtinumas buvo ne tik rekordinis dalyvių skaičius, tačiau ir tai, jog maršrutas buvo visiškai naujas, lyginant su ankstesnėmis trasomis. Tarp dalyvių žygiavo ir iš Klaipėdos universiteto studentų krepšinio komandos fanų klubo „Baltijos žaibas“ narių sudaryta komanda. Vieno iš jų pasakojimas pateikiamas toliau:
“Žygio startas prasidėjo vėlų šeštadienio vakarą Gargždų „Kranto“ vidurinės mokyklos kieme. Dėl patvinusios Minijos upės maršrutas šiek tiek buvo pakeistas organizatorių, tad nors paplaukioti ir nepavyko, tačiau skersai žygiuoti per autostradą su policijos priežiūra taip pat buvo visai malonus bei saugus jausmas. Keliaujant įvairiais miškų bei pievų keliukais link pirmojo atžymos punkto, kuris buvo Kvietinių kaime, kelionė neprailgo. Nors oro sąlygos buvo žadamos nelabai malonios, bei po kojomis buvo tikimasi mindyti purvo vonių tešlas, tačiau gamta, pagailėjo žygeivių, ir suteikė malonaus šaltuko, kuris beveik visus takus, kuriuos trepsėjo dalyvių kojos, sustingdė taip, jog batai liko tarsi nepaliesti purvo. Punkte gavus štampą ant dalyvio kortelės ir pažvelgus į maloniai besišypsantį dėdę su šautuvu, netiesiogiai visi dalyviai turėjo suprasti, jog neverta net galvoti apie sustojimą ar žygio nutraukimą, tad be didelių ceremonijų buvo tęsiamas žygiavimas antrojo atžymos punkto link.
Antroji žygio dalis, buvo ilgesnė ir šiek tiek nuobodesnė, kadangi beveik visas kelias driekėsi rajono takais iki pat Plikių miestelio. Bet viską atpirko oro sąlygos, kurios buvo tikrai nuostabios, visą ilgą kelią žygeiviai galėjo grožėtis civilizacijos šviesų nedarkomo giedro, žvaigždėto dangaus natūraliu žavesiu. Kai kurie dalyviai sugebėjo pamatyti ir krentančias žvaigždes. Tik štai su norais – tikrai ne dviračių paprašė 
Kad ir kiek ilgai truko žygiavimas iki antrojo punkto, jame lauke labai skani bei mėsinga grikių košė su karšta, skysta bei šlapia arbata, kas leido pasistiprinti bei nusiteikti įveikti dar tokį pat atstumą. Šiek tiek atsipūtus bei atvėsus pasirodė ir mėnulis, kamuojamas delčios, kurio dėka jau buvo galima išjungti žibintuvėlius bei pasitikėti šio dangaus kūno nušviečiamais takais. Žygio maršrutas atstumu buvo panašus kaip ir antrasis etapas, tačiau kelionė driekėsi labiau įvairiais takeliais bei miškais, tad laiko aspektu atrodė, jog judame kur kas greičiau. Ir taip pūškuojant pro šakas išnirome iš sniegų priešais Žaliojo slėnio gyvenvietę, kur po tiltu žmonės šildėsi prie laužo bei leido geram dėdei uždėti štampus ant kortelių, kaip įrodymą, jog žygio dalyviai pabuvojo ir šiame punkte.
Paskutinė žygio dalis daugiausia driekėsi Žaliojo slėnio gyvenviete, kurios keliai dėl suspausto sniego bei šalnos buvo virtę tikra čiuožykla ir Klaipėdos miestu iki pat finišo, KASP Lietuvos Didžiojo kun. Butigeidžio dragūnų mokomojo bataliono. Žygio pabaigoje reikėjo įveikti gan rimtą kliūtį, persikelti per Žvejonės upelį, kuris tilto neturėjo. Bet rąstais, gulinčiais vandenyje, buvo įveikta ir ši, paskutinė reali kliūtis. Galų gale pasiekus finišą, daugmaž 04:40 val. ryto, baigėsi žygiavimas, trukęs tik 6 valandas bei 10 minučių, palikęs jo dalyviams tik malonius įspūdžius, pavargusias kojas, bei vardinius diplomus, kurie yra neginčijamas, faktinis įrodymas, jog veikti visuomet yra ką, tik reikia šiek tiek noro.”
Gediminas Jagminas
